Ilgą laiką mano dienos neturėjo aiškaus ritmo. Dirbau, kai buvo darbų. Valgiau, kai prisimindavau. Išėjau į lauką tik tada, kai buvo konkrečios priežasties. Nebuvo jokio pastovaus taško, kuris skaldytų dieną į dalis.
Vieną dieną nusprendžiau pabandyti kažką labai paprasto: kiekvieną dieną tuo pačiu metu išeiti pasivaikščioti. Ne dėl sporto. Ne dėl žingsnių skaičiaus. Tiesiog išeiti ir eiti.
Kaip tai atrodė pradžioje
Pirmą savaitę buvo neįprasta. Kartais lyjo. Kartais norėjosi likti namuose. Kartais atrodė, kad nėra laiko. Bet laikiausi taisyklės: išeiti tuo pačiu metu, net jei tik dešimčiai minučių.
Po kelių savaičių pastebėjau, kad diena pradėjo turėti kitokią formą. Buvo „prieš ėjimą“ ir „po ėjimo“. Šis skyrimas sukūrė erdvę. Darbas prieš ėjimą atrodė vienaip. Po ėjimo – kitaip.
Ką pastebėjau vėliau
Ėjimas be tikslo ir be ausinių leido mintims nurimti. Nebuvo reikia klausytis nieko. Nebuvo reikia eiti į konkretų tašką. Tiesiog ėjau ir stebėjau, kas vyksta aplinkui: šviesą, garsus, žmones, medžius.
Šis paprastas įprotis tapo dienos inkaru. Net kai diena būdavo chaotiška, žinojau, kad bus tas momentas, kai išeisiu. Ir tas žinojimas pats savaime davė ramybės.
Kaip pradėti
Nereikia didelių ambicijų. Pasirinkite laiką, kuris jums tinka – rytą, per pietus ar vakare. Išeikite. Nors ir dešimt minučių. Be telefono, jei įmanoma. Be tikslo. Tiesiog eikite.
Su laiku šis gestas gali tapti natūralia dienos dalimi. Man jis tapo. Ir diena dėl to įgavo aiškesnę struktūrą.