Ilgą laiką šokdavau nuo vienos užduoties prie kitos be jokio tarpelio. Baigęs laišką – iškart atidarydavau kitą. Baigęs skambutį – iškart pradėdavau kitą darbą. Diena buvo vientisa, be taškų.
Pradėjau eksperimentuoti su kažkuo labai paprastu: prieš pradėdamas kitą užduotį, sustodavau ir kelis kartus sąmoningai įkvėpdavau ir iškvėpdavau. Ne meditacija. Tiesiog pauzė.
Kaip tai veikia praktiškai
Baigęs darbą, uždarau langą ar dokumentą ir sėdžiu ar stoviu kelias sekundes. Jaučiu orą įeinantį ir išeinantį. Neskaičiuoju griežtai. Tiesiog esu. Tada renkuosi kitą užduotį ir einu toliau.
Iš pradžių atrodė beveik juokinga. „Ar tai ką nors pakeis?“ Po kelių savaičių atsakymas buvo taip – subtiliai, bet nuosekliai. Diena nustojo atrodyti kaip nesibaigianti skuba.
Ką pastebėjau
Sumažėjo jausmas, kad viskas vyksta vienu metu. Atsirado erdvė pasirinkti, o ne tik reaguoti. Kartais kita užduotis tikrai skubi. Kartais – ne. Ta trumpa pauzė leidžia tai pamatyti.
Taip pat pagerėjo dėmesio kokybė kiekvienoje užduotyje. Nes nebegabenau ankstesnės užduoties likučių į kitą. Buvo mažas uždarymas.
Jei norite pabandyti – nieko nereikia. Tiesiog baigę vieną dalyką, prieš pradėdami kitą, sustokite ir kelis kartus atsikvėpkite. Su laiku šis gestas tampa beveik automatiškas.