Ilgą laiką sėdėdavau valandų valandas beveik nejudėdamas. Kūnas buvo tarsi pamirštas. Tik galva ir rankos dirbo. Kai galiausiai atsistodavau – jausdavau standumą ir norą „išsitiesti“.
Pradėjau sąmoningai įterpti mikro judėjimą. Ne treniruotes. Tiesiog – atsistoti, praeiti po kambarį, pakeisti pozą, praverti langą, padaryti kelis žingsnius.
Kaip tai atrodo
Po ilgesnio darbo bloko atsistoju. Praeinu kelis žingsnius. Kartais atsistoju prie lango. Kartais tiesiog pakeičiu sėdėjimo padėtį. Kartais einu į virtuvę atsigerti vandens ir grįžtu lėčiau, nei reikėtų.
Šie gestai užtrunka mažiau nei minutę. Bet jie nutraukia ilgą sėdėjimo grandinę. Kūnas gauna signalą, kad nėra „užrakintas“ vienoje padėtyje.
Ką pastebėjau
Sumažėjo jausmas, kad po ilgo darbo dienos kūnas „nutirpęs“. Atsirado daugiau erdvės tarp sėdėjimo periodų. Dėmesys po trumpo judėjimo grįžta švaresnis.
Tai nėra sportas. Tai ritmas. Kaip kvėpavimo pauzė – tik kūno versija. Mažas priminimas, kad diena vyksta ne tik galvoje.
Jei norite pabandyti – susiekite gestą su natūralia pertrauka. Baigę laišką ar skambutį – atsistokite. Po kelių savaičių tai tampa beveik automatiška.